Apie Babadži

Indijos Himalajų Kumaon kalnų papėdėje, tapusioje daugelio praeities ir dabarties Indijos didžių šventųjų gimtine ar namais, gyveno Šri Hairakhan Vale Baba. Klausiantiems, Hairakhan Baba kartais prisipažindavo, kad jis yra Šiva Mahaavatar Babadži, žinomas šimtams tūkstančių pasaulyje Paramhansos Joganandos knygos „Jogo autobiografija“ dėka. Mahaavataras – žmogiška Dievo, kuris negimė iš moters, apraiška.

Šri Babadži

Šri Babadži („Šri“ – pagarbus kreipinys, „Baba“ – sąvoka, reiškianti šventąjį ar Šv. Tėvą) pasirodė 1970 m. birželį Kailašo kalno Kumaon oloje, kuri tūkstantmečius buvo laikoma šventa, kitoje šventos Gautama Gangos upės pusėje, atokiame Haidakhano kaimelyje, esančiame Utarakhando valstijos Nainital rajone. Šri Babadži neturėjo nei tėvų, nei šeimos. Jis pasirodė kaip maždaug 17 metų jaunuolis, tačiau nuo pat pradžių pasižymėjo didele išmintimi ir dieviškomis galiomis. Vieni Haidakhano kaimo gyventojai matė Jį senolio su ilga, balta barzda pavidalu, kitiems Jis pasirodė kaip stuomeningas jaunuolis be jokios barzdos. Du žmonės kalbėjo su Juo vienu metu, ir vienam Jis atrodė kaip senas vyras, o kitam – jaunuolis be barzdos. Jį matė įvairiose vietose tuo pačiu metu. Jis žinojo šventuosius raštus ir galėjo juos cituoti sanskrito bei hindi kalbomis, tačiau nebuvo jokių įrodymų apie jo išsimokslinimą. Per ištisus mėnesius – net dvejus ar trejus metus – jis beveik nieko nevalgė, tačiau turėjo neišsenkamos energijos.

1970-ųjų metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Šri Babadži pasiekė Kailašo kalno viršūnę su nedidele vyrų grupele, įsitaisė jogo poza mažoje, senoje šventykloje ir taip išsėdėjo keturiasdešimt penkias dienas nepakildamas iš vietos, didžiąją laiko dalį medituodamas, retkarčiais prašnekdamas, ruošdamas ir laimindamas vaisius ir daržoves, skirtus išdalinti kitiems. Ten Jis pradėjo skleisti žinią, kurią atnešė į pasaulį. Spalio mėnesį Kailašo kalno viršūnėje susirinko šimtai žmonių dalyvauti devynių naktų Navaratri religinėje šventėje kartu su Juo.

Apie Jo atėjimą buvo išpranašauta iš anksčiau – tiek senoviniuose raštuose, tiek 20-ojo amžiaus Indijos šventojo, vardu Mahendra Baba, arba Mahendra Maharadža, pamoksluose ir pranašystėse. Dar būdamas vaikas Mahendra Baba išgijo, kai jį aplankė Babadži ir Dieviškosios Motinos vizijos. Dar kartą jis pamatė Babadži per savo gimtadienį, kai iš Jo gavo dovanų saldainių. Baigęs bendrojo lavinimo mokyklą, jaunuolis Mahendra Baba sutiko Babadži vienu iš Jo ankstesnių žmogiškų apraiškų, po to šešias dienas bei naktis buvo mokomas jogos žinių. Kai Babadži paliko jį, Mahendra Baba nežinojo, nei kas Jis buvo, nei kur vėl galima Jį rasti. Įgijęs filosofijos magistro laipsnį, Mahendra Baba atsiribojo nuo šio pasaulio ir iškeliavo ieškoti savo guru. Klajodamas po Indijos Himalajus, Nepalą, Tibetą ir Kiniją, jis ilgai, net metų metais melsdavosi šventyklose, esančiose Indijos Gudžarato ir Utar Pradešo valstijose, ir pelnė šventojo reputaciją. Tik daugiau kaip po dvidešimties ieškojimų ir laukimo metų apvaizda vėl jį nuvedė prie Kumaono kalvų, kur Babadži jam pasirodė atokiai kalnuose esančio ašramo užrakintame kambaryje.

Mahendra Baba, išvydęs Babadži kūnišku pavidalu ir vykdydamas Jo nurodymus, pradėjo rengti pasirengimo Šri Babadži grįžimo į pasaulį žmogiška apraiška misiją. Ilgus metus Mahendra Baba keliavo po Indiją ir skelbė, kad Babadži sugrįš pertvarkyti pasaulį, keisdamas žmonių širdis ir protus. Jis nupasakojo, kaip Babadži atrodys, paminėdamas randus kojoje ir rankoje. Jis teigė, kad Babadži grįš 1971 m. Mahendra Baba atnaujindavo senus ir statė naujus ašramus bei šventyklas, parengė religinių apeigų, kurių dabar laikosi Šri Babadži sekėjai.

Mahendra Maharadža nurodė savo sekėjams, kad Šri Babadži buvo dieviškoji apraiška žmogaus pavidalu nuo tada, kai žmogus pirmą kartą sužinojo apie religiją. Babadži mokė guru ir kitų religijų mokytojus pasitelkdamas istoriją, visuomet mėgindamas atgręžti žmogų į Dievą ir dvasines vertybes. Jis pasirodydavo įvairiais amžiais tam, kad mokytų žmones. Kiekvienam pasirodymui jis įgydavo kūnišką pavidalą, o ne gimdavo žmogumi. Jogananda aprašė apie tai bei kitų žmonių pažinties su nemirtingu Babadži patyrimus 19 a. ir 20 a. pradžioje.

Haidakhan Baba pasirodymas

Hindi kalba yra parašytų knygų apie ankstesnį Haidakhan Baba pasirodymą, trukusį apytiksliai nuo 1800-ųjų metų iki 1922-ųjų metų. Apie 1800-uosius metus Jis pasirodė kaimelio prie Haidakhano kalno gyventojams išnirdamas iš šviesos rutulio, o 1922 m., saujelės sekėjų akivaizdoje, jis pranyko šviesos rutulyje. Yra užrašyta daug žmonių išgijimo, mirusiųjų prikėlimo, minių pamaitinimo nedideliu maisto daviniu stebuklų, pasakojimų apie tai, kaip Jis keisdavo formas, tuo pat metu būdamas net keliose ir daugiau vietų, ar pamaitindavo šventą ugnį vandeniu, jei pritrūkdavo ghee (lydyto sviesto). Tačiau dažniausiai žmonės būrėsi aplink Jį, nes Jį išgyvendavo kaip dievišką, išmintingą, mylinčią, kur kas aukštesnio nei žmogiškas lygmuo esybę. Kalnų kaimelio gyventojai (išsilavinę ir neišsilavinę), vakariečiai, anglų biurokratai ir kareiviai, Indijos inteligentai, turtuoliai ir vargšai, visų religijų žmonės keliavo pas Jį. Haidakhane ir kitose Indijos vietose iki šiol yra žmonių, kurie prisimena senąjį Haidakhan Baba ir yra regėję Jo apraišką tokiu pat kaip ir jie, žmogaus, pavidalu. Yra išlikę netgi dar ankstesnių įrodymų. Tibeto vienuoliai atvyko pas Šri Babadži 1972 m. ir pasveikino Jį kaip „Lama Baba“, kuris gyveno Tibete prieš 500 metų. Pasakojama apie jo pasirodymą Nepale, Indijoje ir Tibete. Kartą ar kelis kartus Babadži yra sakęs, kad esąs vienas iš Jėzaus Kristaus mokytojų. 

Šri Babadži mokymas

Šri Babadži sakė, kad žmonijai iškilęs didelis pavojus Kali jugos – išaugusio materializmo ir dvasinio gyvenimo nuosmukio – amžiuje. Jis išpranašavo tame dešimtmetyje plačiai įsigalėjusią fizinę destrukciją, pokyčius ir mirtį. Jis sakė, kad tie, kurie iš tiesų garbina Dievą ir gyvena harmonijoje su visata, bus išgelbėti, ir kad susiformuos nauja, humanistinė, daugiausia Dievui atsidavusi žmonių visuomenė. Siekdamas nukreipti žmonių mintis į Dievą, Babadži mokė juos kartoti senovinę mantrą OM NAMAH ŠIVAJA. Ši sanskrito frazė reiškia „aš atsiduodu / lenkiuosi/ randu prieglobstį pas Dievą“. Om Namah Šivaja kartojimas – tai būdas susivienyti su aukščiausiuoju Dievu. Šioje mantroje kartojamas Dievo vardas yra Viešpaties Šivos, vieno iš aukščiausių dievų pagal hinduizmo sampratą. Ši mantra buvo naudojama tūkstantmečius. Jos mokė šventieji ir guru Indijoje ir Vakaruose. Nepertraukiamas mantros kartojimas (kartojimas yra vadinamas džapa) dėmesį sukoncentruoja į Dievą, atveria širdį ir protą Dievui, slopina žmogaus protui būdingą polinkį nuolatos tuščiai planuoti, nerimauti, fantazuoti ar plepėti.

Pagrindinis Šri Babadži atėjimo žmogišku pavidalu tikslas šiuo metu yra keisti žmonių širdis ir protus. Jis atėjo šalinti tarp žmonių įsigalėjusios sumaišties ir blogio. Kartą Babadži pasakė: „Protą gali apvalyti tik džapa. Tai – vienintelis vaistas nuo proto ligos. Jei jūsų protas ir širdis yra netyri, kaip Viešpats gali gyventi jūsų širdyje? Vanduo, kuris gali nuplauti jūsų širdį – tai Dievo Vardas. Taigi, mokykite visus visur kartoti Dievo Vardą“. 

Nors Šri Babadži gyveno hindi kultūroje ir kasdien buvo garbinamas hindi apeigų metu, Jis nebuvo prisirišęs prie tam tikros religijos. Jis teigė, kad visos religijos gali atvesti nuoširdų išpažinėją pas Dievą. Haidakhane Šri Babadži garbino hinduistai, krikščionys, budistai, žydai, sikhai, musulmonai – jam lenkėsi netgi ateistai. Jis dažnai primindavo savo sekėjams, kad visa žmonija yra viena šeima – Viešpaties šeima. Klausiantiems apie religiją Jis atsakydavo: „Vadovaukitės religija, kuri yra jūsų širdyje“. Tačiau Jis daug kartų yra sakęs, kad atėjo įtvirtinti Sanatana Dharmos – amžinosios religijos principų, kuri yra nesenstanti ir davė pradžią visoms kitoms religijoms.

Netgi prieš pasirodydamas dar kartą 1970-aisiais metais, Babadži mokė Mahendrą Maharadžą skelbti, kad visi, kas myli Dievą, turėtų gyventi remdamiesi Tiesa, Paprastumu ir Meile. Tai, anot Jo, yra visų religijų esmė. Jeigu žmogus stengiasi poelgius grįsti tiesa, paprastumu ir meile visiems, neįmanoma išlaikyti neapykantos, gobšumo, pykčio, geismo, pavydo ir savanaudiškumo, pasireiškiančio smurtu. Tai nesuderinama. 

Nors Babadži pas save sukvietė daug vakariečių per sapnus, vizijas, bukletus ar paprasčiausiai per draugų pasakojimus apie Save, Jis nesiekė suburti kuo daugiau asmeninių sekėjų. Savo nedideliame ašrame, kurį buvo galima pasiekti keturias mylias lipant įkalniui vingiuojančia upės vaga pasibaigus artimiausio kaimo keliukui, Jis nebūtų galėjęs apgyvendinti tūkstančių žmonių, kurie plūdo pas kitus šventuosius ir guru. Nors Jis tiesiogiai nesikreipė į žmones, kviesdamas juos ateiti ar atvykti, iš tiesų Jis norėjo, kad pasaulis išgirstų Jo žinią.

Per pirmus ar antrus metus po pasirodymo Šri Babadži beveik nekalbėjo viešai. Nors per paskutinius aštuonis ar dešimtį misijos metų Jis įsitraukdavo į pokalbius su žmonėmis, tik paskutiniuosius penkerius metus pradėjo teikti pamokymus, pirmiausia Jam atsidavusiems žmonėms, o po to vis dažniau ir kitiems. Pamokymai vykdavo po vakarinių pamaldų, kai Babadži atsidavę asmenys susėsdavo aplink Jį giedodami senovines mantras (kirtanus) ir džiaugdavosi galingu dvasiniu pakylėjimu, juntamu būnant šalia. Babadži kalbėjo hindi kalba, tačiau kai norėjo, kad tikintys Juo užsieniečiai išgirstų Jo žinią, pasikviesdavo dvikalbius pagalbininkus, kad išverstų. Vertimai nebuvo profesionalūs. Kai kurie perteikdavo vertimą pažodžiui, taip, kaip buvo perduota, o kitą dieną vertėjas ir užrašantis mėgindavo atkurti Babadži pasisakymus anglų kalba. 1983 m. vasarį Babadži leido įrašinėti savo kalbas, tad nuo tol Jo kalbos buvo išsamiau ir tiksliau išverstos. Nors šioje knygoje sudėti pasisakymai nėra pažodiniai vertimai, juose vis dėlto atskleista Babadži žodžių dvasia. Jo žinia buvo perteikta tinkamai, nes Jis davė sutikimą šiam leidiniui. 

Šri Babadži paliko Savo mirtingą kūną Šv. Valentino dieną, 1984 m. vasario 14 d. Pačioje savo misijos pradžioje jis buvo sakęs dviem ar trims Jam atsidavusiems asmenims, kad paliks Savo kūną 1984 m. Prieš atvykdamas, Jis pasakė Mahendrai Maharadžai, kad atkeliavo perduoti žmonijai žinios. Jis atėjo, gyveno pagal Savo žinią, perdavė Savo žinią, pasirūpino, kad ši žinia būtų išspausdinta, ir, užbaigęs šią misiją, iškeliavo. Kaip Utar Pradešo valstijos valdytojas, gerbiamas Chandešvar Prasad Narayan Singh pastebėjo: „Jo kalbos nesiskyrė nuo Jo veiksmų.“ 

Ištraukos iš knygos "Babadži Mokymas. Tiesa, Paprastumas ir Meilė"